Pirmas pasivažinėjimas su dviračiu

Liepos 17 dieną gavau iš draugo pasiūlymą:

Paest?
In
Liuks kebabai?
👍

Tada bičiulis man sako, varom dviratį mint. Bet aš neturiu dviračio. Nieko tokio, duosiu. Gerai... Nuvarėm iki garažo. Aprodė man savo dviratį. Oho, koks dviratis. Šito dviračio greičių dėžę sukūrė buvęs Porsche inžinierius - pasakoja apie saviškį draugas. Ką man duosi? Te. Ir mano nuostabai dviratis buvo ištrauktas iš lagamino. Tu gal juokauji? Su tokiais ratais kaimynė močiutė važinėja... Lagamininis dviratis atrodė taip:

Bet kaip gerai tas dviratis važiuoja... Nustebino kaip lengvai buvo minti. Kartu numynėm 30km ir nors ne iš tolo neprilygau draugui, ypač minant aukštyn, 30km numinti pasirodė lengva. Man labai patiko. Įsinorėjau minti dar. Reikia dviračio. Aš turiu dviratį, bet mano dviratis Anykščiuose.

Pirmas bandymas minti iki Vilniaus

Aš galėjau tiesiog, parvykti iš Kauno į Anykščius, pasiimti dviratį ir jį parsivežti su kautros autobusu į Kauną, bet pagalvojau, kad taip neįdomu. Na ir rezultatas paskutinį liepos savaitgalį buvo toks:

Turėjau planą numinti iki Širvintų, pavalgyt gerai, pernakvot hamake ir tada atmint iki Vilniaus ir galų gale su traukiniu varyt į Kauną. Aš įsivaizdavau, kad bus sunku, bet kad bus taip sunku tai tikrai nesitikėjau. Pirma, mano manta labai daug svėrė. Dviratis irgi sunkus, ne iš titano ar anglies pluošto, o iš pigiausio aliuminio. Antra myniau prieš stiprų vėją. Trečia myniau per lietų. Ketvirta storių kalvos yra vėžys. Tik išmyniau iš Anykščių ir aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn. Kiekvieną kalvą įveikti buvo kančia ir už kiekvienos kalvos buvo po dar vieną kalvą. Nieko stebėtino kodėl pavadinta Storių kalvos, o ne Storių kalva. Storos padangos per žvyrą gerai, bet tose retose tiesiose lygiose atkarpose atrodo stabdė. Aš vis galvodavau, nu čia gal tik tokia vieta, va kelios kalvos ir jau lygiai sau ramiai varysiu, nebe 4 bėgiu ir tempu geresniu. Nė velnio. Orientuotis sekėsi irgi ne ką geriau. Galvojau esu pasiruošęs kelionei, nes turiu:

išmanųjį laikrodį
stravą maršrutą
vandens
pakaitinių drabužių
mini dviračio pompą
laptopą su pakrovėjais
mantą nakvojimui, kad šiltai pernakvot bet kur galėčiau kur tik yra du medžiai 3–5 metrų atstumu iki –15 laipsnių, lyga, sninga, nesvarbu
padangos tvarkymo rinkinį
papildomą kamerą

Oj kaip aš klydau. Nuvažiavęs 10km pastebėjau, kad Strava maršrutas yra ne Anykščiai - Vilnius, bet Vilnius - Anykščiai. Važiavau iš kitos pusės. Per stravą appsą pakeisti maršruto negalima, reikia prie kompiuterio sėsti. Turėjau kompiuterį, bet pasirodė per daug nepatogu. Kad tinkamai nepasiruošiau parodo ir tai, kad net ir su tinkamu maršrutu, nebūčiau turėjęs ant riešo navigacijos, nes tuometinė operacinės sistemos versija mano laikrodyje nepalaikė strava maršruto perkėlimo į apple maps. Skambinu draugui pagalbos. Draugas sako, tu durnas, niekas stravos nenaudoja, atsisiųsk kamoot. Ką aš ir padariau. Jau apsidžiaugiau, maršrutas naujas sudėliotas, kryptis rodo, minu sau toliau patenkintas. Tik džiaugiausi neilgai, Kamooto nuvedė į džiungles. Gal čia koks trumpesnis kelias pagalvojau ir myniau toliau. Būtų buvę protingiau, prieš įminant į mišką bent per telefoną pasižiūrėt, kaip google maps atrodo kelias ir kur jis veda, na bet turbūt nuovargis darė savo.

Mašinos pravažiuota anksčiausiai pavasarį. Aš sunkiai įriausi per nuvirtusius medžius ir bruzgynus su 15kg kuprine. Pusiaukėleje miško palūžau, apsisukau ir grįžau atgal. Tada bandžiau aplink mišką apvaryt. Bet kojos pasakė ne. Kiekvieną kalvą jau dviratį užsivarinėdavau. Tuomet 10km nuo Alantos jau nebepajėgiau ir to padaryt. Ačiū tėčiui, kad parvežė… Rezultatas - numinta 40km ir patirta didžiūlė gėda.

Antras bandymas minti iki Vilniaus

Truputi pasitreniravau fiziškai. Atlikau keletą bėgimų. Nieko daug nekeičiau, tačiau mano planus grįžus į Anykščius iškart nukirto tėvai - reikia kaime svogūnus nukasti. Per daug neliūdėjau, nes buvo labai karšta.

Trečias bandymas minti iki Vilniaus

Iš didžiulės gėdos nedrįsau tėvams sakyti, kad ruošiuosi minti iki pat Vilniaus. Nenorėjau, kad zystų. Taip ir žinojau, kad sakys kažką tokio kaip "tu durnas ar visai pablūdai". Mano nerimą patvirtino mamos žinutės, kai parašiau, kad esu prie Širvintų:

Kodėl tu save taip kankini? Aš tavęs nesuprantu...

BET

Kaip sakė Alfredas Betmenui:

And why do we fall, Bruce?

So we can learn to pick ourselves up

And learn I did.

Buvo išmoktos pamokos ir šį kartą:

Pasiėmiau dopingo (ausinės su bt adapteriu)
Išmyniau anksti ryte, o ne po pietų
Pavalgiau sočius pusryčius
Įsidėjau daug batonėlių, kad turėčiau visos kelionės metu energijos
Vandens įsidėjau plastikiniuose buteliukuose, vietoj aliuminio gertuvių (praeitą kartą, viena netgi buvo tuščia...)
Išmiegojau visą naktį, vietoj 5 valandų
Pasiėmiau coca-cola buteliuką, juodai valandai
Susitvarkiau ir susidėjau normalų maršrutą į kamoot
Vietoj nešiojamo kompiuterio, pasiėmiau išorinę bateriją
Knygas palikau namie...

Na ir su tokiu pasiruošimu, Storių kalvos nebebuvo jau tokios baisios. Pirmus 50km nepaisant priešpriešinio vėjo įveikiau labai lengvai. Tik minant paskutinius 10km iki Širvintų pasidarė sunku, tačiau dopingas padėjo (ausinės su muzika).

Širvintos nuvylė. Tikėjausi rasti kokį nors informacinį centrą, kuriame galėsiu pasiklausti, kur galėčiau rasti kokią nors stovyklavietę. Pats stovyklavietės neradau, informacinio centro irgi. Susinvevinęs ir pailsėjęs, nusprendžiau minti toliau iki Vilniaus. Ten tai tikrai turėčiau rasti stovyklavietę...

Pravažiavau žolės lauką.

Kažkaip atvažiavau iki Šiaulių.

Bet daugiau nieko įdomesnio nepamačiau.

Numynus 20km pasidarė labai labai sunku. Išsitraukiau coca-cola. Prasidėjo kova su savimi. Galit mane vadinti "demon slayer", nes buvo patiesta daug vidinių demonų. Šikną taip skaudėjo, kad nebegalėjau atsisėti ant dviračio sėdynės. Sustodavau pailsėti vis dažniau ir dažniau. Vidutinis minimo greitis, nuo 15km/h nukrito iki 12km/h. Bet aš nepasidaviau ir judėjau toliau kol galų gale 19:31 pagaliau pasiekiau Vilnių.

Nepilnavertiškumo komplekso demono gal ir nepavyko nudobti iki galo, tačiau manau neblogai jį sužeidžiau. Ne dėl to, kad įveikiau tokį didžiulį atstumą ir parodžiau sau, kad galiu, bet dėl to, kad nepabijojau suklysti, o suklydęs nepasidaviau ir pasimokiau iš savo padarytų klaidų. Tikuosi, kad su tokiu nusiteikimu pavyks judėti į priekį ir toliau. Nudobti nepilnavertiškumo demoną iki galo. Nebijoti toliau daryti klaidų ir iš jų mokytis!

Strava

Iki Širvintų Iki Vilniaus

p.s.

Didelis ačiū bičiuliui Jonui Deveikiui, kad priimė mane pernakvoti, nes Downtown Forset Camp yra scamas. Kaip taip galima, kad Forest ir dar Camp nėra dvejų medžių, kur būtų galima hamaką pasikabint, net pinigus mokant!